| Kardinolas Joseph Ratzinger
„Et incarnatus est de Spiritu Sancto ex Maria Virgine“
Nikjos ipainimas, kaip ir ankstyvosios Banyios visos didiosios tikjimo itaros, savo pamatine sranga yra trejybiko Dievo ipainimas. Savo esminiu turiniu tai sakymas „taip“ gyvajam Dievui kaip ms Viepaiui, i kurio kyla ir grta ms gyvyb. Tai – Dievo ipainimas. Taiau k reikia vadinti Diev gyvuoju Dievu? Tuo norima pasakyti, kad is Dievas nra ms mstymo ivada, kuri dabar, bdami tikri savo painimu bei supratimu, pateikiame kitiems; jei itai bt tik tai, tai is Dievas likt mogaus mintimi, o kiekvienas mginimas j grtis bt vilties ir lkesio kupinas, taiau neapibrtyb vedantis iekojimas apgraibomis. Kalbjimas apie gyvj Diev reikia, kad is Dievas mums rodosi, i aminybs pavelgia laik ir umezga su mumis ry. Jo negalime apibrti bet kaip. Jis pats save „apibr“ ir dabar kaip ms Viepats yra prie mus, vir ms ir tarp ms. Todl toks Dievo rodymasis, kurio dka jis yra ne ms mintis, bet ms Viepats, sudaro tikjimo ipainimo erd: Dievo istorijos moni istorijoje ipainimas neiplaukia i Dievo ipainimo paprastybs, bet yra jo vidin slyga. Todl vis ms ipainim centras yra „taip“ Jzui Kristui: „Šventosios Dvasios veikimu prim kn i Mergels Marijos ir tapo mogumi“. Tardami sakin, priklaupiame, nes ioje vietoje atveriamas dangus, praskleidiamas Dievo slaptumo ydas, ir mus tiesiogiai palieia slpinys. Tolimas Dievas tampa ms Dievu, tampa „Emanueliu – Dievu su mumis“ (Mt 1, 23). Didieji banytins muzikos meistrai iam sakiniui vis naujaip suteikdavo skambes, per kur neisakomyb palyti ms klaus ir ird. Tokios kompozicijos yra slpinio „egzegez“, pasiekianti gilesnius klodus negu ms visos racionalios interpretacijos. Taiau kadangi tas, kas tapo knu, buvo odis, turime nuolatos mginti pirmin od, kuris „buvo pas Diev“ ir „buvo Dievas“ (Jn 1, 1), iversti mogaus odius, kad odiuose igirstume od.
1. Tikjimo ipainimo sakinio gramatika ir turinys
Pavelgus i pradi sakinio gramatin struktr, pasirodo, kad jis apima keturis veikjus. Aikiai vardijama Šventoji Dvasia ir Mergel Marija. Taiau numanomas ir Jis, tas, kuris „prim kn“. Prie tai Jis vadinamas vairiais vardais: Kristus, „viengimis Dievo Snus“, „tikras Dievas i tikro Dievo“, „esantis vienesmis su Tvu“. Tad iame Jis – neatskiriamai – slypi dar vienas A: Tvas, su kuriuo jis yra vienos esms ir todl gali vadintis Dievu i Dievo. Tai reikia: pirmutinis ir tikrasis io sakinio veikjas yra – po to, k apmstme, ir negali bti kitaip – Dievas, taiau Dievas kaip trys veikjai, kurie vis dlto yra tik vienas: Tvas, Snus ir Šventoji Dvasia. Bet sakinio dramatikum sudaro ne itara apie amin Dievo bt, bet itara apie veiksm, kuri, atidiau pasiirjus, pasirodo esanti itara apie kani – kaip pasyvas [incarnatus est]. Prie ios itaros apie veiksm, kuriame savaip dalyvauja trys dievikieji Asmenys, priklauso „ex Maria Virgine“, maa to, is pasakymas lemia visumos dramatikum. Juk be Marijos Dievo engimas istorij bt nepavyks, bt nepasiekta tai, k sakome ipaindami tikjim, – kad Dievas yra ne tik Dievas savyje ir sau, bet ir Dievas su mumis. Tad gyvojo Dievo ipainimo erdyje stovi pati save nuolankia, t. y. bevarde, pavadinusi moteris (Lk 1, 48) (1), ir yra nuo jo neatskiriama. Ji neatsiejama nuo ms tikjimo gyvj, veikiant Diev. odis tampa knu – aminasis prasms pradas engia pasaul. Jis velgia j ne tik i iors, bet ir pats tampa veikianiuoju jame. Kad tai bt galj vykti, reikjo mergels, leidusios, kad visas jos asmuo, t. y. jos knas, ji pati tapt Dievo gyvenimo pasaulyje vieta. siknijimui reikjo primimo. Tik taip Logos ir knas tikrai tampa viena. „Tas, kuris tave sukr be tavs, nenorjo tavs atpirkti be tavs“, – apie tai yra pasaks Augustinas (2). Pasaulis, kur ateina Snus, „knas“, kur jis priima, nra kakas ir kakur – tas pasaulis, tas knas – tai mogus, atvira irdis. Laike ydams tapimas mogumi, remiantis psalmmis, aikinamas kaip Dievo viduje vykstantis realus dialogas: „Paruoei man kn“, – sako Snus Tvui (yd 10, 5). Taiau knas paruoiamas ir tuo, kad ir Marija sako: „Auk ir atna tu nebenori, bet paruoei man kn... tai ateinu... vykdyti, o Dieve, tavo valios“ (yd 10, 5–7; Ps 40, 6–8). Knas Snui ruoiamas per tai, kad Marija visikai atsiduoda Tvo valiai, taip leisdama padaryti save Šventosios Dvasios palapine.
2. Biblinis sakinio fonas
Nordami suvokti vis Ipainimo pagrindinio sakinio gelm, turime grti prie Credo altinio – Šventojo Rato. Atidiau pavelgus, Tikjimo ipainimas ioje vietoje atsiskleidia kaip trij didi biblini Snaus tapimo mogumi liudijim santrauka: Mt 1, 18–25; Lk 1, 26–38; Jn 1, 13 ir t. Nesileisdami smulkmenik i tekst aikinim, pamginkime susipainti su j kaskart savitu ir ypatingu indliu Dievo tapimo mogumi supratim.
2.1. Mt 1, 18–25
Matas savo evangelij rao ydams ir i yd kilusiems krikionims. Tad jam svarbu irykinti Senosios ir Naujosios Sandoros tstinum. Senasis Testamentas krypsta Jz, jame isipildo paadai. Vidinis lkesio ir isipildymo ryys sykiu tampa rodymu, kad ia tikrai veikia Dievas ir kad Jzus yra Dievo atsistasis pasaulio Gelbtojas. Tokia perspektyva nuo pradi lemia, kad Matas pasakojim apie Jzaus kdikyst pltoja akcentuodamas ventj Juozap, idant parodyt, jog Jzus yra Dovydo snus, paadtasis paveldtojas, padarantis Dovydo dinastij tvari ir paveriantis j Dievo karalyste, kuriai pavaldus pasaulis. Kilms medis kaip dovydikasis kilms medis veda Juozapo link. Angelas sapne ukalbina Juozap kaip Dovydo sn (Mt 1, 20). Todl Juozapas duoda Jzui vard: „Jis priimamas kaip snus suteikiant jam vard“ (3).
Btent todl, kad Matas nori parodyti paado ir isipildymo sry, alia Juozapo atsistoja Mergel Marija. Vis dar neatskleistas ir nesuprantamas buvo paadas, Dievo duotas per prana Izaij svyruojaniam karaliui Ahazui, kuris pats, spaudiamas besiartinani prieik kariuomeni, nenori Dievo prayti enklo. „Todl pats Viepats duos jums enkl. Štai mergel laukiasi kdikio; ji pagimdys sn ir pavadins j vardu Emanuelis (Dievas su mumis)“ (Iz 7, 14). Niekas negali pasakyti, k toks enklas istorin karaliaus Ahazo valand galjo reikti – ar jis buvo duotas, ir koks. Paadas toli pranoksta t valand. Jis toli pranoksta Izraelio istorij kaip ateit, neinomyb, rodanti vilties vaigd. Matui ydas nukrinta su Jzaus gimimu i Mergels Marijos: btent dabar duodamas is enklas. Mergel, pagimdanti Šventosios Dvasios galia, – tai enklas. Su ia antra paado linija susijs ir naujas vardas, Jzaus vardui suteikiantis vis jo reikm bei gelm. Izaijo paado vaikui duotas vardas Emanuelis kartu ipleia dovydikj paad. Šio vaiko karalyst siekia toliau, negu dovydikasis paadas leido tiktis: jo karalyst yra paties Dievo karalyst; jis dalyvauja visuotinje Dievo viepatystje, nes jame pasaulio istorij eng pats Dievas. Tiesa, tokia inia, pasirodanti Jzaus pradjimo ir gimimo istorijoje, toliau pratsiama tik paskutinse evangelijos eilutse. Savo emikojo gyvenimo metu Jzus ino ess grietai susietas su Izraelio namais, dar nepasistas pasaulio tautas. Taiau po mirties ant kryiaus, kaip Prisiklusysis, jis sako: „Padarykite mano mokiniais vis taut mones... Štai a esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 19 ir t.). Dabar jis ia pasirodo kaip Dievas-su-mumis, kurio nauja karalyst aprpia visas tautas, nes Dievas yra tik vienas visiems. Atsivelgdamas tai, Matas vienoje Jzaus pradjimo istorijos vietoje pakeiia Izaijo odius. Jis nebesako: ji (Mergel) pavadins j vardu Emanuelis, bet: jie vadins j Emanueliu, Dievas su mumis. Šiame „jie“ rykja bsima tikinij bendruomen, Banyia, kuri tuo vardu auksis Jzaus (4). Šventojo Mato pasakojime visa kreipia Krist, nes visa orientuota Diev. Tad Tikjimo ipainime tai pagrstai buvo suprasta ir perteikta Banyiai. Taiau kadangi Dievas dabar yra su mumis, esmingai reikmingi yra ir mogikieji paado nejai: Juozapas ymi Dievo itikimyb Izraeliui, tuo tarpu Marija knija monijos vilt. Juozapas yra tvas pagal teis, tuo tarpu Marija motina pagal savo kn: jos dka Dievas dabar yra tikrai taps vienu i ms.
2.2. Lk 1, 26–38
Dabar meskime vilgsn, kaip Jzaus pradjim ir gimim vaizduoja Lukas, – ne tam, kad ia neapsakomai turting tekst aikintume kaip tok, bet kad suvoktume jo ypating indl Tikjimo ipainim. Apsiribosiu arkangelo Gabrieliaus apreikimu, kad gimsis Jzus (Lk 1, 26–38). Lukas angelo odiuose leidia suspindti Trejybs slpiniams, taip suteikdamas vyksmui t teologin centr, su kuriuo visa iganymo istorija susijusi ir Ipainime. Gims kdikis vadinsis Aukiausiojo, Dievo, Snus; j Aukiausiojo galia slpiningai prads Šventoji Dvasia: tada kalbama apie Sn, netiesiogiai – apie Tv ir Šventj Dvasi. Šventosios Dvasios nuengimui ant Marijos ireikti Lukas vartoja od „pridengti“ (35 eil.). Taip jis daro uuomin Senojo Testamento pasakojimus apie ventj debes, kuris vir susitikimo palapins rodydavo Dievo apsigyvenim. Taip Marija paenklinama kaip naujoji palapin, gyvoji Sandoros arka. Jos „taip“ virsta susitikimo vieta, kur Dievas pasaulyje atranda buvein. Dievas negyvena akmenyse, jis gyvena iame knu ir siela dovanotame „taip“; tas, kurio pasaulis nestengia aprpti, visas gali apsigyventi moguje. Šis naujosios ventyklos, tikrosios Sandoros skrynios motyvas Luko evangelijoje danas, ypa angelo pasveikinime Marijai: diaukis, malonmis apdovanotoji. Viepats su tavimi (1, 28). Šiandien beveik niekas nebeginija, kad iais Luko perteiktais angelo odiais pakartojama Sof 3, 14 Siono dukteriai skirta itara apie Dievo gyvenim joje. Tad io sveikinimo dka Marija ikyla kaip asmeninta Siono dukt ir kartu kaip apsigyvenimo vieta, kaip ventoji palapin, vir kurios pakibs Dievo buvimo debesis (5). Ši mint, kuri vliau paveikia ankstyvosios krikionybs ikonografij, perm Banyios tvai. Švytinti lazda rodo ventj Juozap esant vyriausiuoju kunigu, krikioni vyskupo prototipu. Tuo tarpu Marija yra gyvoji Banyia. Ant jos nuengia Šventoji Dvasia, ir taip ji tampa naujja ventykla. Teisusis Juozapas paskiriamas Dievo slpini patiktiniu, ventovs, kuri yra suadtin ir Logos joje, nam eimininku bei sergtoju. Taip jis tampa vyskupo, kuriam patikta suadtin, vaizdiu; jis ja nedisponuoja, bet j sergi (6). Visa ia orientuota trejybin Diev, bet btent todl jo kartu buvimas istorijoje tampa ypa akivaizdus bei apiuopiamas Marijos ir Banyios slpinyje.
Ms klausimui, mano akimis, svarbus dar vienas Luko pateikiamos apreikimo istorijos momentas. Dievas prao i mogaus „taip“. Jis nesinaudoja tiesiog savo galia. Sukurdamas mog, jis sukr laisv prieais save esantj, ir dabar, kad tikrove galt tapti jo karalyst, besiremianti ne iorine galia, bet laisve, jam reikia to krinio laisvs. Bernardas Klervietis viename i savo pamoksl dramatikai pavaizdavo Dievo ir monijos laukim: „Angelas laukia tavo atsakymo, nes jam reikia grti pas t, kas j atsiunt... Atsakyk odiu, kurio laukia em, pragaras, negana to, dangus. Kaip Karalius ir Viepats geid, kad btum grai, lygiai taip labai jis trokta tavo pritarianio atsakymo... Ko delsi? Ko baiminiesi?.. Štai vis taut Isiilgtasis beldiasi lauke duris. Kad tik jis nepraeit pro al, kol tu delsi... Stokis, skubk, atidaryk! Stokis tikjimu, skubk atsidavimu, atidaryk pritarimu!“ (7). Be io laisvo Marijos pritarimo Dievas negali tapti mogumi. inoma, is Marijos „taip“ visas yra malon. Marijos nekaltumo dogma turi vienintel tiksl – parodyti, kad n vienas mogus savo jgomis negali ijudinti atpirkimo, bet kad jo „taip“ visas panirs dievikosios meils „pirma“ ir „anksiau“ – meils, kuri j jau supa dar jam net negimus. „Visa yra malon“. Taiau malon nepanaikina laisvs, prieingai, ji j sukuria. Šioje istorijoje gldi ir Marijos asmenyje susitelkia visas atpirkimo slpinys: „Štai a Viepaties tarnait, tebna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38).
2.3. Jono evangelijos prologas
Atsigrkime dabar Jono evangelijos prolog, kurio tekstu remiasi Tikjimo ipainimas. ia irgi tenoriau iskirti tris mintis. „Tas odis tapo knu ir pasistat savo palapin tarp ms“ (1, 14). Logos tampa knu: mes taip pripratome prie t odi, kad mums nebekrinta akis ta nepaprasta dievikoji, regis, nesujungiam atskirybi sintez, kuri Banyios tvai simst ingsnis po ingsnio. ia gldjo ir tebegldi ta tikrai krikionika naujyb, kuri graikikajai dvasiai atrod absurdika bei nesivaizduojama. Kas ia sakoma, nekyla i kokios nors kultros, pavyzdiui, semit ar graik, kaip iandien nesusimstant vis teigiama. Tai prieinga visiems mums inomiems kultros pavidalams. ydams tai buvo lygiai taip pat klaidinga kaip dl kitoki prieasi ir graikams arba indams ar ir dabarties dvasiai, kuriai i fenomeninio ir noumeninio pasaulio sintez atrodo visikai nereali ir kuri vl j neigia su visa iuolaikinio racionalumo savimone. Kas ia pasakyta, yra „nauja“, nes kyla i Dievo ir tik jo paties galjo bti padaryta. Tai, k tikdami, ir tik tikdami, engiame ir kas atveria mums visikai naujus mstymo ir meils horizontus, visai istorijai ir visoms kultroms yra i pagrind nauja ir svetima.
Taiau Jonas ia galvoje turi dar vien ypating akcent. Sakinys apie Logos, kuris tampa sarx (knu), kreipia Evangelijos et skyri, kur i pus eiluts ipltojama iki galo (8). Ten Kristus ydams ir pasauliui sako: duona, kuri jums duodu (t. y. Logos, kuris yra tikrasis mogaus maistas), yra mano knas u pasaulio gyvyb (6, 51). odiais apie kn kartu jau isakomas atsidavimas aukai, kryiaus slpinys ir i to kylantis velykinio sakramento slpinys. odis, kad gyt nauj status, netampa knu tiesiog kaip nors. siknijimas apima vis aukos dinamik. U to vl slypi psalms odiai: „Paruoei man kn...“ (yd 10, 5; Ps 40). Tad iame trumpame sakinyje gldi visa Evangelija; galv ateina Banyios tv odis: Logos susitrauk, pasidar maas. Tai suprantama dvejopai: begalinis Logos pasidar maas, tapo vaikas. Taiau taip pat neimatuojamas odis, visa Šventojo Rato pilnatv, susitrauk vien sakin, kur surinktas statymas ir Pranaai (9). Btis ir istorija, kultas ir etosas ia suvienijami ir neikreiptai bva kristologiniame centre. Antra man rpima nuoroda bus trumpa. Jonas kalba apie Dievo apsigyvenim kaip apie tapimo mogumi padarin ir tiksl. Jis kalba apie palapins pasistatym, taip vl atkreipdamas dmes Susitikimo palapin Senajame Testamente, ventyklos teologij, isipildani siknijusiame Logos. Taiau graikikame odyje „palapin“ – skene aidi ir hebrajikas odis ekina, t. y. ankstyvajame judaizme reiks ventj debes, vliau taps tiesiog Dievo vardu ir nusakydavs „maloning Dievo buvim tarp maldai ir statymo studijoms susirinkusi yd“ (10). Jzus yra tikroji ekina, per kuri Dievas yra tarp ms, kai bname jo vardu susirink.
Galiausiai turime mesti dar vien vilgsn 13 eil. J primusiems jis, Logos, dav gali tapti Dievo vaikais: „tiems, kurie tiki jo vard, kurie ne i kraujo ir ne i kno nor, ir ne i vyro nor, bet i Dievo ugim“. Egzistuoja dvi skirtingos ios eiluts perteikimo tradicijos, ir iandien nebemanoma nustatyti, kuri yra pirmin. Abi pasirodo praktikai taip pat anksti ir kaip vienodai svarios. Mat egzistuoja ir vienaskaitin versija: „kuris ne i kraujo ir ne i kno nor, ir ne i vyro nor, bet i Dievo ugims“. Greta yra mums prastinis daugiskaitinis variantas: „kurie... i Dievo ugim“ (11). Toks dvilypis perteikimas suprantamas, nes eilut bet kuriuo atveju kreipia abu veikjus. Todl i tikrj abu perteikimo variantus visada turtume skaityti kartu, nes tik kartu jie iki galo ireikia, kas norima pasakyti tekste. prastinje daugiskaitinje versijoje kalbama apie pakriktytuosius, kuriems Logos dovanojo nauj ugimim i Dievo. Taiau Jzaus gimimo i mergels slpinys, io ms ugimimo i Dievo altinis, ia matomas taip aikiai, kad tok sry galima neigti tik esant i anksto neigiamai nusistaius. Taiau laikantis ir vienaskaitins formos, ryys su „visais, kurie j prim“, ilieka akivaizdus. Tampa aiku, kad Jzaus pradjimas i Dievo, jo naujasis ugimimas skirtas mums priimti, dovanoti mums nauj ugimim. Kaip 14 eilut, kurioje kalbama apie Logos siknijim, i anksto kreipia Evangelijos skyri apie Eucharistij, lygiai taip ir ia negalima nenuvokti pokalbio su Nikodemu treiajame skyriuje. Nikodemui Kristus sako, kad norint engti Dievo karalyst gimimo i kno nepakanka. Btina i naujo ugimti i auktybi, atgimti i vandens ir Dvasios (3, 5). Kristus, Mergels pradtas Šventosios Dvasios galia, yra naujos monijos, naujo egzistencijos bdo pradia. Tapti krikionimi reikia bti i nauj pradi imtam. Tapti krikionimi reikia labiau atsigrti naujas idjas, nauj etos, nauj bendruomen. ia vykstantis virsmas yra realus gimimas, naujas sukrimas. Taiau atpirkimo vyksmo centre vl stovi Mergel Motina, visa savo btimi laiduodama Dievo padaryt nauja. Tik jei jos istorija yra tiesa ir yra pradioje, tik tuomet teisingi Pauliaus odiai: „Kas yra Kristuje, yra naujas krinys“ (2 Kor 5, 17).
3. Dievo pdsakai
Dievas nesusisaist su akmenimis, jis susisaisto su gyvais monmis. Marijos „taip“ atveria jam erdv, kur jis gali pasistatyti savo palapin. Ji pati jam tampa palapine ir taip yra ventosios Banyios, savo ruotu kreipianios naujj Jeruzal, kurioje nebra jokios ventyklos, nes Dievas pats joje gyvena, pradia. Tad pakriktytj Ipainime ipastamas tikjimas Krist, viena vertus, yra sudvasinimas ir apvalymas visa to, kas apie Dievo gyvenim pasaulyje pasakyta ir ko laukta religijos istorijoje. Taiau kartu tai visus lkesius pranokstantis Dievo buvimo su monmis knijimas ir sukonkretinimas. „Dievas yra kne“ – btent is neiardomas Dievo ryys su savo kriniu yra krikionikojo tikjimo erdis. Jei taip yra, tai tada suprantama, kodl krikionys nuo pradi ventomis laik tas vietas, kuriose is vyksmas vyko. Jos tapo nuolatiniu Dievo engimo pasaul laidu. Nazaretas, Betliejus ir Jeruzal taip tapo vietomis, kur galima pamatyti tartum Dievo pdsakus, per kuriuos prie ms visikai priartja Dievo siknijimo slpinys. Kalbant apie apreikimo Marijai istorij, reikia pasakyti, kad Jokbo protoevangelijoje, iaip ar taip siekianioje antr imtmet ir, nepaisant daugelio legendini element, ilaikiusioje real atminim, is vyksmas padalytas dvi vietas. Marija „pam sot ir ijo pasemti vandens. Ir tai balsas jai tar: Sveika, malonmis apdovanotoji, Viepats su tavimi, tu palaiminta tarp moter. Ji apsidair kair ir dein, iekodama, i kur is balsas galjo sklisti. Ji sudrebjo, jo savo nam, pastat sot, pam purpuro audin, atsisdo ant kds ir j iskleid. Ir tai prieais j staiga atsirado Viepaties angelas ir tar: Nebijok, Marija, nes tu radai malon Visagalio akyse ir pradsi i jo odio“ (11, 1 ir t.) (12). Ši dvejop tradicij atitinka abi ventovs – orientalin ulinio ventov ir katalik bazilika, pastatyta aplink apreikimo Marijai grot. Abiem bdinga gili prasm. Origenas atkreip dmes, kaip ulinio motyvas enklina vis protvi istorij Senajame Testamente (13). Kur beatvykdavo, jie kasdavo ulinius. Vanduo yra gyvybs elementas. Taip ulinys vis labiau tampa gyvybs vaizdiu apskritai – iki pat Jokbo ulinio, prie kurio Jzus pats save apreik kaip tikrosios gyvybs ulin, kurio laukia itrokusi monija. Šulinys, tryktantis vanduo tampa Kristaus, kuris mums teikia gyvybs vandens ir i kurio atverto ono teka kraujas ir vanduo, slpinio enklu. Šulinys tampa Kristaus skelbimu. Taiau greta stovi namas, maldos ir susikaupino vieta. „Kai tu panorsi melstis, eik savo kambarl...“ (Mt 6, 6). Itin asmenikam dalykui, siknijimo apreikimui ir Mergels atsakui, btinas namo diskretikumas. P. Bagatti tyrimai ikl aiktn, kad jau antrame amiuje Nazareto grotoje kakieno ranka graikikai r angelo pasveikinim Marijai: Ave Maria (14). Pasak Gianfranco Ravasi taiklaus posakio, „krikionikoji inia yra ne abstraki teologini tezi apie Diev rinkinys, bet Dievo susitikimas su ms pasauliu, su ms nam bei ms gyvenimo tikrove“ (15). Btent taip ir yra ia, ventuosiuose Loreto namuose, ir j didiojo jubiliejaus metais (16): leidiams palieiami dievikojo veikimo konkretumo, kad i naujo, kupini dkingumo ir tikrumo, ipaintume: Šventosios Dvasios veikimu prim kn i Mergels Marijos ir tapo knu...
Nuorodos
(1) Plg. Mussner. Maria, die Mutter Jesu im Neuen Testament. St Ottilien 1993, 45: „:...tape???? reikia niekin, ma, neturting, nereikming... nuo dabar tai pasikeis: Marija nebebus nepastebima, „anonimin“ mergait; jos vardas taps reikmingas visoms bsimoms kartoms...“. (2) Augustinas. Sermo 169, c. 11, Nr. 13 (PL 38, 923); plg. Bonaventras. Breviloquium, p. V, c. 3. (3) J. Gnilka. Das Matthäusevangelium I. Freiburg 1986, 19. (4) Gnilka, loc. cit, 21. (5) Plg. S. M. Iglesias. Los evangelios de la infancia II. Madrid 1986, 149–160; J. Ratzinger. „Du bist voll Gnade“. In: J. Ratzinger/P. Henrici. Credo. Köln 1992, 103–116, ypa 105–109. (6) ia remiuosi nepublikuotu A. Thiermeyerio darbu Josef als Idealbild des frühchristlichen Bischofs und Priesters (Rom 1989), kuriame, remiantis Banyios tv tekstais, aikinama S. Maria Maggiore banyios triumfo arkos ikonografija. (7) Bernardas Klervietis. In laudibus Virginis Matris. Hom. IV 8. Opera omnia. Edit. Cisterc. 4 (1966), 53 ir t. (8) Plg. R. Schnackenburg. Das Johannesevangelium I. Freiburg 1965, 243. (9) Plg. H. U. Von Balthasar. „Das verdichtet sich“. In: Int. kath. Zeitschrift Communio 6 (1977), 397–400. Prie Balthasaro nurodom Origeno, Grigaliaus Nazianzieio, Maksimo Ipainjo tekst kaip to paties motyvo tipikai vakarietika formuluot pridurtina: Augustinas. Tract. In Joa 17, 7 ir t.: CCL 36, 174 ir t. (10) Schnackenburg. Johannesevangelium I, 245. (11) Schnackenburgas dar 1965 m. (Johannesevangelium I, 241) suformulavo: „Net jei abu teksto variantai seni, pirminiu vis dlto turtume laikyti daugiskaitin“. Toki pai pozicij jis J. Galot atvilgiu ilaik ir savo pirmo tomo pirmame priede (Johannesevangelium IV. 3 leidimas, 1972); antrame priede (4 leidimas, 1978) M. Vellanikkalio, I. De la Potterie ir P. Hofrichterio akivaizdoje jis paliko klausim atvir. (12) E. Hennecke/W. Schneemelcher. Neutestamentliche Apokryphen, I, Evangelien. Tübingen 1959, 280–290, cit. 284. Svarbi O. Cullmanno anga 277–279. (13) r. diding tekst „Homilijose apie Pradios knyg“ 13, 1–4 GCS 29: Bahrens. Origenes VI 1 113–121. Taip pat plg. J. Corbon. Liturgie aus dem Urquell. Einsiedeln 1981, 17 ir t. (14) G. Ravasi. I Vangeli di Natale. Societ S. Paolo 1992, 45 ir 54. (15) Ten pat, 54. (16) Tekstas sukurtas kaip mariologinio kongreso ventovs 700 m. jubiliejaus proga anginis praneimas (1995 m. kovas).
________________________________________________
„Banyios inios“, 2006 gruodio 22, Nr. 24. |